Smurtą artimoje aplinkoje patiria ir vyrai: specialistas papasakojo, su kokiomis problemomis susiduria dažniausiai

Psichologinis smurtas. 90 proc. smurto artimoje aplinkoje patiria moterys. Vyrų, patiriančių smurtą, yra gerokai mažiau, bet jų yra. Kita vertus, šie skaičiai nurodo tik užregistruotus atvejus, o kiek jų lieka šešėlyje? Vyrams pasakoti apie patiriamą psichologinį smurtą sunkiau nei moterims. Tą lemia auklėjimas, visuomenės stereotipai. Klaipėdos apskrities pagalbos vyrams centro vadovas, pagalbos linijos „Nelik vienas“ savanoris Marius Tumšys papasakojo, su kokiomis problemomis artimoje aplinkoje susiduria vyrai ir kaip jiems padėti.

– Kaip dažnai nukentėję vyrai kreipiasi pagalbos?

– Reikėtų formuluoti klausimą, kaip retai jie kreipiasi. Nes jei ir kreipiasi, pirmo pokalbio metu ar pirmo pusvalandžio metu net neįvardija to, kaip kreipimosi priežasties. Reikia daug laiko, kad specialistas pasiektų esmę, kur ir glūdi priežastis. Mūsų tikslas išguiti tą vyriškumo stereotipą, padrąsinti visus, kad nebijotų kreiptis, kad jaustųsi saugiai ir konfidencialiai. Bet pasakysiu atvirai – mūsų organizacijos istorijoje net nebuvo tokio atvejo, kad vyras skambintų ir pirmiausia pasakotų apie patiriamą smurtą šeimoje. Tai išryškėja teikiant kitokią pagalbą. Dažnai tai būna kelių metų senumo traumos, arba problemos, atėjusios iš vaikystės, kurios daro ilgalaikę žalą kokybiškam gyvenimui ir savęs priėmimui.

– Kokios tos problemos išaiškėja?

– Problemos būna įvairios. Būna, kad vyrai išnaudojami, pateikiant tam tikrą informaciją prieš juos. Kalbu apie smurtą ne šeimoje, o darbo santykių metu, kai per šantažą, psichologinį smurtą vyrai yra įtraukiami į tam tikrus nusikaltimus, prievartą. Vyrui nėra lengva tą pripažinti, net šeimos nariams apie tai nepasakojama.

– O artimoje aplinkoje?

– Mažas procentas vyrų patiria smurtą artimoje aplinkoje. Tai pavieniai atvejai. Tarkime, turėjau tokią situaciją, kai šeimoje buvo susiklosčiusi tokia hierarchija, kad moteris savo vyrui neleido net naudotis bankine kortele. Kalbantis su tuo vyru paaiškėjo, kad jis pats negalėjo nieko nusipirkti. Bet tam, kad prisibelstum iki tokios problemos, reikia nueiti ilgą kelią. Šiuo atveju buvo akivaizdus psichologinis smurtas. Fizinių smurto atvejų prieš vyrus aš nežinau. Konsultuojant būna tokių užuominų, bet teikiant emocinę pagalbą telefonu ne visada pavyksta iki galo nustatyti problemą. Jei tai tik vienas skambutis, galima tik numanyti, užčiuopti, bandyti nukreipti žmogų pas specialistus.

Kodėl vyrai bijo kreiptis pagalbos?

– Kodėl vyrai bijo kreiptis, pasakoti?

– Nieko naujo nepasakysiu, tą lemia iš kartos į kartą atėjęs mūsų auklėjimo būdas. Tėvai mums aiškiai formavo suvokimą, kad turime susitaikyti su tam tikru gyvenimo būdu, nelįsti ten, kur mums nereikia, nekelti tam tikrų problemų, kad tai nevyriška, kad vyrai taip nesielgia. Būna ir grubesnių pavyzdžių: „Ar tu boba, kad dabar eisi skųstis, jog moteris tave skriaudžia?“ Kartais tas psichologinis smurtas yra daug blogesnis nei fizinis, nes fizinis smurtas pasitaiko vieną kartą ir yra priimami tam tikri sprendimai, o psichologinis gali tęstis ir 10-20 metų. Jis toks lėtai žudantis, nuodija gyvenimą ne tik vyrui, bet ir vaikams, aplinkiniams, tėvams. Tai užburtas ratas, už kurio sunku išeiti.

– Tie stereotipai giliai įsišakniję, tiesa?

– Taip, vyrui sudėtinga išsipasakoti. Mes organizuojame tam tikrus vyrų ratus, grupines konsultacijas, kur vyrai ateina ir supranta, kad visos tos problemos kankina ne juos vienus. Vienas iš komandos žmonių neseniai pasakė, kad mes visi turime neišspręstų problemų su savo tėčiais: „Jei neturėtume, mūsų čia ir nebūtų“. Esame ta karta, kuriai gyvenime trūko tėčio, ryšio su juo, atvirumo. Įdomu tai, kad tą suprantame tik būdami jau solidžiame amžiuje.

– Ar yra rizikos grupės, vyrai, kurie linkę labiau patirti smurtą?

– Pirmiausia, reikia džiaugtis, kad ta situacija šviesėja, apie tai kalbama, diskutuojama, žmonės turėtų jaustis saugiau. Yra bendruomenių, organizacijų, kur vyrai, nepapuolantys į tam tikrus rėmus, gali jaustis savimi. O ta padidinta rizika kyla iš to, kokiose šeimose augome ir kokią atsinešame patirtį. Jei visą gyvenimą žmogus bando kažką įrodinėti, jaučia nuolatinį spaudimą, priima jį kaip bausmę, be abejo, kad turės didesnę riziką patirti smurtą.

Kitas klausimas dėl žmonių, patenkančių į tam tikras mažumas. Tarkime, kitos orientacijos vyrai. Didesnė rizika juntama tarp jaunimo. Jei esu kitoks, labai sunku pritapti. Vaikai, jaunuoliai yra labai negailestingi ir kerštingi, tai yra didelė problema. Atsakomybė berniukams yra didžiulė. O kadangi jie nelinkę apie tai pasakoti, įspraudžia save į tokį kampą, kai arba puola į priklausomybę, arba bėga nuo savęs, dėl ko išsivysto pyktis, agresija ir pats blogiausias dalykas – savižudybės rizika. Vyrai čia pirmauja 3-4 kartus. Tokie sprendimai priimami iš neleidimo sau būti tuo, kuo esi. Tai net nėra socialiai pažeidžiamų grupių problema. Tai yra normalių, dirbančių žmonių problema.

Kitas dalykas, kad smurtas iššaukia smurtą. Yra tokių santykių, kur poroje tiek vyras galvoja, kad patiria smurtą, tiek moteris. Šeimose vyksta didžiuliai konfliktai, išsikrovimai, kur įpainiojami ir vaikai. Ir vieni, ir kiti sako, kad patiria smurtą. Bet dar viena bėda, kad vyrai visada yra kaltoji pusė. Jei iškviečiama policija, ir vyras yra su pamušta akimi, o moteris – su mėlyne, vyras neturi jokių šansų tokioje situacijoje apsiginti. Be abejo, reikia paminėti, kad 90 proc. ir daugiau smurto artimoje aplinkoje patiria moterys. Bet kiek dar yra procentų, kai vyrai tyli?

– Jei moteris dažniau patiria fizinį smurtą, vyrai – psichologinį smurtą?

– Taip.

– Kokios ilgalaikės patiriamo psichologinio smurto pasekmės?

– Pati jautriausia tema yra vaikai ir santykis su tėvais. Dažnai būna, kad vyrai, patyrę smurtą vienuose santykiuose, kurdami naujus, papuola į kitą kraštutinumą arba į lygiai tokius pačius santykius. Taip yra dėl dar vaikystėje suformuoto mechaninio vertinimo, kuris lemia nesąmoningus sprendimus. Kai kurie sako, kad jie niekada nesielgs taip, kaip elgėsi jų tėvas, bet elgiasi taip ir dar blogiau. O tai didina riziką, kad ir jų sūnūs taip elgsis.

– Ką patartumėte, bėgti nuo tokių santykių ar kreiptis į psichologą?

– Kreiptis pagalbos, rasti bendraminčių, su kuriais galėtų pasikalbėti, anonimiškai ir nemokamai. Bet svarbu nesudėti daug lūkesčių į pirmą susitikimą. Reikia suprasti, kad tai ilgalaikis procesas.

Informacinis šaltinis: https://www.delfi.lt/moterys/pastebek-smurta/smurta-artimoje-aplinkoje-patiria-ir-vyrai-specialistas-papasakojo-su-kokiomis-problemomis-susiduria-dazniausiai.d?id=87158013